Pasak mokslininko, vyrai gimstamumo klausimais tiriami labai retai – paprastai daugelyje tyrimų gimstamumas siejamas tik su moterų elgsena, pasirinkimais, apsisprendimais ar vertybėmis. Šįkart buvo nuspręsta iš arčiau pažvelgti į vyrus ir įvertinti, kodėl kai kurie asmenys pasirinko gyvenimą be vaikų arba kas lėmė, kad taip susiklostė.
Kaip pasakoja D. Stumbrys, vaikų neturi ne tik sąmoningai apsisprendusieji, bet ir žmonės, kurie gal ir norėjo arba norėtų, bet tam atsiranda įvairių kliūčių: pavyzdžiui, kai kada vyrai ar moterys nesutinka tinkamo partnerio, kartais bevaikystę lemia sveikatos sutrikimai, būna, kad kliudo darbo ir šeimos derinimo sunkumai, o kartais toks gyvenimas kelias tiesiog susiklosto netyčia.
Taigi galiausiai išeina taip, kad vaikų neturi daugiau žmonių nei kad iš tiesų nenori. Pavyzdžiui, 2018-2019 metais Lietuvoje vaikų neturėjo 31,5 proc. vyrų ir 18,4 proc. moterų, kurių amžius svyravo nuo 30 iki 49 metų amžiaus. Taigi vyrai ir dažniau nenori, ir dažniau neturi vaikų.
D. Stumbrys su kolegomis pasirinko patyrinėti vyrus, tačiau šiuo atveju vaikų neturėję vyrai buvo 45 metų amžiaus ir vyresni. Šie vyrai biologiškai dar galėtų turėti vaikų, tačiau jų svarstymuose daug abejonių, ar nebūtų per seni tėčiai, ar sugebėtų suderinti darbą ir vaikus, ar sendami neatrodys savo vaikams kaip seneliai.
„Manau, kad man jau tie metai, kad gal jau per vėlu. Kita vertus, pasižiūri į tuos 60-mečius, 70-mečius, kurie turi tų vaikų. Na, kažkaip, man atrodo, jau nesąžininga tų vaikų atžvilgiu, nes jie nežino, ar auga su tėčiu, ar su seneliu. Ir galų gale jie vis tiek mirs, vaikai liks maži, o tėvo nebėra. Tai panašu į tas roko žvaigždes. Mickas Jaggeris vaikų susilaukė 80-ies. Man tai atrodo šiek tiek nesveika“, – tyrėjams pasakojo vienas 50 metų sulaukęs vyras.
Bevaikystė plėsis
Nors Lietuvoje tai dar nėra labai ryšku, bet gyvenimas be vaikų išsivysčiusiose valstybėse plinta. „Human Databse Fertility“ duomenimis, Lietuvoje 13,6 proc. moterų virš 49-erių metų amžiaus, neturi vaikų.
Vertinant nuo 1955-ųjų, būdavo metų, kai vaikų neturėdavo tik apie 5 proc. arba net mažesnė dalis moterų virš 49 metų. Paprastai skaičiuojama, kad sulaukus maždaug tokios amžiaus sutiksi biologinis laikrodis ir vaikų moterims susilaukti būna sunkiau arba net neįmanoma, nes pasibaigia vaisingasis amžius.
Bet tai nėra labai daug lyginant su kitomis Europos valstybėmis. Pavyzdžiui, Ispanijoje bevaikių vyresnių moterų dalis siekia 24,9 proc., Suomijoje – 20,3 proc., Vengrijoje – 17,8 proc.
Jaunesnių moterų apsisprendimai čia neįtraukiami, nes net jei jos neturi vaikų šiuo metu, bet dar gali apsispręsti priešingai, gyvenimas gali susiklostyti visaip. „Bet tai reiškia, kad bevaikystės rodikliai tikrai bus didesni artimiausiu metu“, – teigia sociologas D. Stumbrys.
Paprastai visuomenės demografinei situacijai įtaką daro ne tik porų apsisprendimas neturėti vaikų, bet ir nukeliamas amžius, kada moteris susilaukia pirmojo vaiko. Kuo pirmo vaiko susilaukiama vėliau, tuo mažesnė tikimybė, kad šeimoje bus apsisprendžiama turėti daugiau vaikų, nes kai kada tiesiog tam nelieka laiko.
Vyrai jaučia ne biologinį, o socialinį laikrodį
Vyrų biologinis amžius, kai jie gali susilaukti vaikų, yra kur kas ilgesnis nei moterų. Žiniasklaidoje pilna pavyzdžių, kai vyresni vyrai susilaukia atžalų: pavyzdžiui, 56-erių metų buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas su sutuoktine Augusta neseniai susilaukė dukrelės, buvęs krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas su sutuoktine Lina prieš ketverius metus susilaukė sūnaus, tuo metu politikui irgi buvo 56-eri. Bet sociologas sako, kad tai vienetai – dauguma vyrų virš 50-ies susilaukti vaikų gali, bet turi abejonių.
„Mes matome pavyzdžius, bet žiniasklaida dažnai pateikia ekstremumus. Dominuojanti masė žmonių retai vyresniame amžiuje susilaukia vaikų. Apytikslis moterų amžius yra 42,5 metų, kai jau virš to amžiaus tik 1 proc. susilaukia vaikų. Vyrų rodikliai yra didesni, bet ta riba yra apie 45-50 metus. Realiai virš to amžiaus labai nedidelė dalis vyrų susilaukia vaikų. Ir tai susiję ne tik su biologiniais dalykais, mes išskyrėm, kad yra „socialinis laikrodis“ ir yra „biologinis laikrodis“. Moterys turi labai aiškų biologinį laikrodį, bet socialiai darosi priimtina, kad moterys dabar vaikų susilaukia šiek tiek vėliau, nors biologiškai tai įmanoma anksčiau. Paskui bėgant laikui jau tiksi biologinis laikrodis: tarsi jau ir norisi turėti vaikų, bet susiduriama su vaisingumo problemomis, tampa sudėtingiau, dirbtinis apvaisinimas arba pagalba pastojant nėra tokia prieinama“, – sako sociologas.
„O vyrų biologinis laikrodis vaikų leidžia susilaukti ilgiau, bet sulaukę 50 metų vyrai dažnai svarsto: „Koks aš būsiu tėvas? Ar ne per vėlu, jeigu man 50 metų? Po dvidešimties metų aš būsiu 70-metis, tai būsiu kaip senelis savo vaikui... Ar aš pamatysiu, kaip užaugs mano vaikai? Ar aš galėsiu išlaikyti vaikus būdamas pensininkas? Ar galėsiu keltis ryte? Ar sveikata leis prižiūrėti?“ – tęsė D. Stumbrys.
Taigi vyresniame amžiuje vyrus kamuoja mintys ne apie tai, kad jie negali susilaukti vaikų, bet apie tai, kad tai nėra labai priimtina, nesuderinama su gyvenimo būdu, būtų neteisinga vaiko atžvilgiu ir panašiai.
Bet įdomu tai, kad iš kalbintų vyresnio amžiaus vyrų tyrėjai nesutiko nė vieno, kuris būtų kategoriškai pasakęs, kad tikrai nenorėjo ir nenori vaikų. Paprastai vyrauja visai kitokie vaikų neturėjimo motyvai: pavyzdžiui, dalis žmonių pasakojo negalėję susilaukti vaikų dėl sveikatos bėdų, o kai kuriems taip susiklostė gyvenimas, nors sunku suvokti, iš ko tas „susiklostymas“ susideda.
„Mes iš pradžių kėlėme hipotezes, kurios dažnai keliamos ir visuomenėje. Dominuoja nuomonė, kad štai žmonės nebenori turėti vaikų. Bet iš tų kokybinių interviu atsiskleidė trys pagrindiniai keliai. Kad žmogus kategoriškai pasakytų „aš nenoriu vaikų“, tai nesutikome tokio nė vieno. Buvo svarstymų, kad aš gal nelabai norėčiau, bet interviu eigoje sakoma, kad jei atsirastų tinkama partnerė, gal ir svarstyčiau. Tokio kategoriško nusistatymo, kad vyrai nenori vaikų, nebuvo. Kiekybiniame tyrime žmonės sako, kad aš nelabai noriu vaikų. Bet paskui iš pasakojimų dažniau atsiskleidė kitos dvi priežastys“ – sakė mokslininkas.
Pirmoji priežastis buvo susijusi su sveikata: kai kurie žmonės bandė, bet negalėjo susilaukti vaikų dėl sveikatos bėdų. „Dalis pasakoja labai jautriai, su ašaromis akyse sakė: mes stengėmės, bandėm. Aišku, į detales neįlįsi, žmonės per daug nenori pasakoti. Iš tikrųjų buvo labai sudėtinga surasti vyrus, kurie sutiktų kalbėti šia tema, nes yra tam tikra stigma. Tai susiję su vyriškumu. Nes vaikų turėjimas Lietuvoje iš dalies yra siejamas su vyriškumu, dominuoja normos, kad vyras turi turėti vaikų ir ta savanoriška bevaikystė yra nepriimtina arba mažai palaikoma. Žmonės nepritaria savanoriškai tiek vyrų, tiek moterų bevaikystei, kai jie nusprendžia“, – pasakojo sociologas.
Antroji priežastis – vyrai neturi vaikų, nes tiesiog taip susiklostė jų gyvenimas. „Tose istorijose buvo labai daug tokių, kurie svarstė, jog gal iš pradžių nenorėjo, paskui norėjo, bet buvo jau išsiskyrę, nebuvo tinkamos partnerės arba buvo jau vėlu“, – nurodė D. Stumbrys.
Galutinis sprendimas priklauso moteriai
Sociologas D. Stumbrys taip pat atkreipė dėmesį, kad nors pagal apklausas šiek tiek daugiau vyrų nenori turėti vaikų nei kad moterų, tačiau Lietuvoje, kaip ir daugelyje išsivysčiusių Vakarų valstybių, galutinis sprendimas dėl vaikų turėjimo ar neturėjimo šeimoje dažniausiai priklauso moteriai, nes moteris gali savarankiškai apsispręsti, ar vartoti kontracepciją, kada nustoti, kada ji yra pasirengusi pastoti, ar pastojus vaiką gimdyti ar geriau nėštumą nutraukti.
Beje, pasaulyje net 40 proc. moterų neturi galimybės priimti sprendimo dėl to, ar nori susilaukti vaikų: kai kuriose šalyse moters neklausiama, tokį sprendimą priima vyras arba šeima.
Kadangi Lietuvoje būtent moteris dažnai priima galutinį sprendimą, vyrai turi tai priimti, tad kai kuriais atvejais jų bevaikystė gali būti nulemta ne racionalaus ir apgalvoto apsisprendimo, bet labiausiai tinka atsakymas „taip susiklostė“.
„Tuose interviu ir atsiskleidė panašūs nutikimai. Buvo pora, kur moteris buvo pastojusi, laukėsi, bet priėmė sprendimą nutraukti nėštumą. Paskui antrą kartą irgi buvo priimtas toks sprendimas, bet vyras jau dvejojo. Jeigu neklystu ir trečią kartą taip nutiko, bet jis tada sakė: „Jau aš verkiau, jau norėjau“. Bet poroje yra moters sprendimas. Taigi yra tokių atvejų, kad paskutinis žodis, ar turėti vaikų, ar pastoti, pastoti priklauso moteriai. Kad ir kaip mes įsivaizduotume, kad tai abiejų partnerių sprendimas, moterys geriau žino savo reprodukcinės sveikatos reikalus. Kartais jos gali susilaukti vaikų, net jei vyras dvejoja, kai kada siekia nepastoti nebūtinai su dideliu vyro pritarimu“, – pastebėjo D. Stumbrys.
Tačiau tai, kad mūsų visuomenėje moteris dažnai priima galutinį sprendimą dėl vaikų, gana suprantama, nes tyrimai rodo, kad šeimose dar labai daug pareigų krenta būtent ant moterų pečių: rūpinimasis namais, vaikais, vaikų pamokomis, drabužiais, pasakų skaitymu prieš miegą ir panašiai. Žinoma, laikai keičiasi ir tokia padėtis nėra visose šeimose.
„Vyrams santuoka duoda daugiau. Jeigu pasižiūrėtume į kitų autorių tyrimus, pavyzdžiui profesorės Aušros Maslauskaitės, apie pareigas šeimoje, tai pamatytume, kad Lietuvoje labai daug pareigų vis dar atlieka moteris. Rūpinimasis namais, šeima, vaikais, pamokų ruošimas, rūpinimasis vaikų rūbais. Pavyzdžiui, kokia dalis vyrų rūpinasi vaikų rūbais? Atrodo, tai čia moteriškas darbas. Bet jeigu moteris tuo rūpinasi, tai vyras tuo laiku gali kažką daryti už šeimos ribų“, – sako sociologas.
Bevaikystė labai smerkiama
Bet kuriuo atveju – ar sprendimą neturėti vaikų priima vyras, ar moteris – Lietuvoje tai yra smerkiamas reiškinys. Kitaip tariant, tai reiškia, kad vaikų neturėjimas mūsų šalyje yra stigmatizuojamas, vaikų neturintys žmonės patiria spaudimą ar pašaipas iš šeimos, giminių, draugų ar net darbovietėse.
„Aš niekada negalvojau, kad akademinėje aplinkoje gali būti tokie šablonai mąstymo, tam tikros stigmos dedamos socialinės. Kas ypatingai ryšku, žinai, pas mus darbovietėje. Tai tai, žinai, nevedusio netekėjusio stigma labai ryški yra. Ne kartą esu net ir sukonfliktavęs tuo klausimu. Pokalbyje išplaukia tas žodis senbernis ar dar kažkas tai. Tai tiesiog norisi žmonėms pasakyti, kodėl jūs čia dabar tą vieną mano aspektą taip norite išskirti? Visokių būna. Ir tokių juokingų, jumoristinių situacijų. Ir kažkokių pastabėlių kur pasijuokiam kartu. Bet būna ir tokių nevisai malonių replikų, į kurias sakau, tenka ir aštriau sureaguoti“, – pasakojo vienas tyrime dalyvavęs 45 metų vyras.
„Giminės baliuose, šeimos susibūrimuose amžinai irgi klausia. Tai kada jau susilauksite vaikų? Tai kada bus antras? Gal jau reikėtų? Mūsų interviu vyrai sakė: aš jau pripratau, nebepykstu, man jau 50 metų, aš visą gyvenimą tą girdėjau. Bet būna ir labai nekorektiškų dalykų. Žmonės sako, kad darbovietėse juos vadina senberniais ar senmergėmis. Tai neadekvatūs komentarai. Ai, maždaug pas jį smegenys kitaip veikia, nes neturi vaikų. Taip negalima, man net nepatogu kalbėti apie tai“, – sako sociologas.
Pasak D. Stumbrio, išsiskirdama stipriu negatyviu požiūriu į savanorišką bevaikystę, mūsų šalis labai panaši į kitas posovietines valstybes, kaip Bulgarija ar Latvija. Jeigu Danijoje vyrauja nuostata, kad bevaikystei iš esmės pritariama, Vokietijoje toks apsisprendimas nevertinamas nei teigiamai, nei neigiamai, tai Lietuvoje didelė dalis visuomenės sąmoningai apsisprendusius asmenis vertina labai neigiamai.
„Tik pažymėsiu, kad nebuvo klausta apie nesavanorišką bevaikystę, nes tai nelabai etiška. Tu negali vertinti, negali užduoti klausimo, kaip vertini, jeigu kažkas neturi vaikų. Gal jis negali turėti vaikų, taigi tu negali to vertinti“, – pastebėjo sociologas.
Tačiau toks spaudimas iš aplinkos žmonių neveikia. Jeigu jis veiktų, tai Lietuva išsiskirtų dideliu gimstamumu, bet dabar taip nėra. Valstybės duomenų agentūros duomenimis, Lietuvoje 2022 metais vaikų skaičius tenkantis vienai moteriai siekė 1,27, o tai neužtikrina kartų pakeičiamumo. Anot sociologo, visuomeninį spaudimą bevaikiams asmenims būtų geriau pakeisti palaikymu šeimoms, kad jos turėtų kuo geresnes sąlygas auginti vaikus, kad tai būtų patogiau ir lengviau.
„Aišku, aš abejoju, kad savo gyvenime sulauksiu, jog gimstamumo rodiklis pakils virš 2, bet žiūrint iš demografinės perėjimo raidos teorijos mes ilgą laiką buvome pusiausvyroje, populiacija buvo stabili, o tada įvyko demografinis sprogimas, pasikeitė šeimos modelis. Moterys anksčiau gimdydavo po šešis vaikus, bet keturi iš jų numirdavo ir vėl likdavo du žmonės, kurių kiekvienas susilaukdavo šešių vaikų ir su nedidelėmis fluktuacijoms gyventojų skaičius buvo stabilus. Bet štai buvo kelios kartos, kurios pagimdė po šešis, po aštuonis, po dešimt vaikų ir jie nenumirė, juos išlaikyti buvo labai sudėtinga. Šiuolaikinėje visuomenėje išlaikyti tris-keturis vaikus irgi yra sunku. Tada žmonės priima sprendimą: pala gal nereikia tokios didelės šeimos, tai nėra išlikimo klausimas, tai yra našta. Jei anksčiau būdavo, kad turėdamas daug vaikų, aš būdavau turtingas, nes jie dirba ūkyje, labai gerai. Bet dabar mes turime atvirkštinę situaciją, kad vaikų turėjimas yra našta. Tos pastangos mūsų visuomenės turėtų būti nukreiptos į paramą motinystei, tėvystei, vaikų gerovei“, – reziumavo D. Stumbrys.
